Kunigas: liūdniausia, kai skambina, prašo pagalbos, mes neturim vietos, o paskui skambina – jau prašo palaidoti

Kunigas Kęstutis Dvareckas neslepia savo istorijos – jis yra priklausomas žmogus. Prieš dešimt metų išlipti iš gyvenimo akligatvio, kuriame atsidūrė dėl savo priklausomybės, jam pavyko pačiam. Tada jis suprato, jog įveikti priklausomybę nuo psichoaktyvių medžiagų lengviau, kai esi ne vienas. Jo įkurta bendruomenė „Aš Esu“ gyvuoja jau dešimt metų. Lietuvos priklausomybės ligų instituto surengtoje konferencijoje „Priklausomybės ligos: dabarties situacija ir perspektyvos ateityje“ kunigas K. Dvareckas drąsiai kritikavo priklausomybių gydymo ir prevencijos politiką.


Ačiū Dievui ir žmonėms

„Kai buvome pakviesti į šią konferenciją, organizatoriai mūsų prašė pasidalyti sėkmės istorijomis, ir mes susėdę galvojome, kad tai, jog mūsų įstaiga gyvuoja dešimt metų, ir yra tikros sėkmės istorija. Ne visoms įstaigoms lemta tiek egzistuoti, ir tikrai nesame tie, kuriais visi džiaugiasi“, – konferencijoje sakė bendruomenės „Aš Esu“ įkūrėjas.

Pasak kunigo, jam liūdniausia,  kad kalbėjimo padaugėjo, bet vadinamųjų lovų priklausomybės gydymo ir reabilitacijos įstaigose ar pagalbos galimybių žmonėms, kurie serga, tikrai nepadaugėjo.

„Esame užgrūsti skambučiais žmonių, kurie dar nėra labai toli nužengę savo priklausomybės kelyje, jie dar turi ką prarasti. Pagalbos ieško jie patys, jų artimieji, bet mes lovų kaip neturėjome daugiau, taip ir neturime, finansavimo kaip neturėjome, taip ir neturime. Tai, kad egzistuojame, tariu ačiū Dievui ir žmonėms. Per tuos metus susiformavo stipri komanda, nuo socialinės darbuotojos iki stiprių sielovadininkų, kurie perteikia ne tik žinias, bet ir savo patirtį.

Per mažai kalbama apie tai, kad specialistui, dirbančiam su priklausomais žmonėmis, negalime pasiūlyti adekvačių atlyginimų ir orių darbo sąlygų. Turime svajonę prasiplėsti patalpas, nes dabar konsultacijos vyksta visur: tualeto dydžio kambariukuose, koplyčioje, valgykloje, kur tik randama vieta. Kai ateina darbuotojas dirbti ir aš jam negaliu suteikti darbo sąlygų, tai mane, kaip organizacijos vadovą, verčia jaustis kaltu ir dėkingu jiems, kad, nepaisydami visko, jie lieka ir supranta, ką daro. Nežinau, kaip galėsime padėti priklausomam žmogui neturėdami ar turėdami bet kokius specialistus“, – klausė konferencijos dalyvių reabilitacijos bendruomenės vadovas.

 

Per daug pudros

„Pripratome gyventi pažadais, pripratome dainuoti, koncertuoti, leisti knygas, dar kažką veikti, kad tik susirinktume bent minimalų biudžetą. Nepaisant gražių siekių, realybė kartais labai demotyvuojanti, ir visai nesistebiu, kad kai kurie šioje srityje norintys veikti, dirbti, tarnauti po pirmų mėginimų susivynioja meškeres, nes jaučiasi vieni. Dešimties metų situacija rodo, kad darant pasidaro. Turime daug konsultacijų, mėginame padėti tiek, kiek galime; ne tiek, kiek reikėtų, bet tiek, kiek galime padėti besikreipiantiems žmonėms. Tai, kad yra gražių rezultatų, mus motyvuoja ir toliau viską tęsti, – sakė K. Dvareckas. – Kai žiūriu statistines įvairių valstybinių institucijų ataskaitas, ta realybė, kurioje aš gyvenu, ir skaičiai statistikose – prasilenkimai šviesmečiais. Iš kur traukiami tie skaičiai? Gydant priklausomybę svarbiausia yra tiesos pripažinimas. Kai pripažįsti nors ir labai nepatogią tiesą apie save, atsiranda galimybės keisti. Kas mane vargina mūsų krašte – tai daug pudros, daug pleistro ant žaizdų, bet visos situacijos, kurioje esame dirbantys šiame lauke, niekas nenori nei matyti, nei įvardyti.“

Bendruomenė „Aš Esu“ keletą metų bendradarbiavo su Vilniaus universitetu, ruošiančiu specialistus darbui su priklausomais asmenimis. Buvo tiriami bendruomenės trejų metų rezultatai. „Dabar galiu pasakyti, kad kas antram galime padėti. Svarbu dėl kiekvieno kovoti. Man, kaip kunigui, liūdniausia, kad kreipiasi žmonės, prašo priimti jų artimą, bet mes neturime vietų, o paskui skambina ir prašo palaidoti… Kai žinai, kad buvo galima padėti, bet nebuvo kam…“ – skaudžius kasdienybės momentus atskleidė kunigas.

 

Atkakliausiai ieškantys pagalbos ją gauna

2018 m. bendruomenė „Aš Esu“ suteikė psichologinę paramą 440-čiai priklausomų asmenų artimųjų. Įvyko 1645 individualios konsultacijos, 52 grupinės, 11 atvirų paskaitų, 540 informacinių konsultacijų telefonu į beviltiškumą ir bejėgystę patekusiems žmonėms.

Vyko mokymai priklausomybių specialistams. Buvo vykdoma prevencinė ir švietėjiška veikla mokyklose, bendruomenėse ir parapijose. Vien pernai susitikimuose dalyvavo per 1500 žmonių.

„Organizuojame išvykas į mokyklas, įkalinimo įstaigas, ligonines – 24 išvykos per metus. Bendruomenė organizuoja šeimadienius, kur susirenka 50–70 žmonių (skaitomos paskaitos, vykdoma sielovada, dalyviai neformalioje aplinkoje gali pabendrauti tarpusavyje, su specialistais), – 12 kartų per metus. Visko darome daug, tačiau kasdien įsitikiname, kad mūsų pajėgumo neužtenka esamam poreikiui užtikrinti. Atkakliausi turbūt prisibeldžia.

Susiduriame ir su ta problema, kad žmonės neretai vengia kreiptis į gydymo įstaigas dėl kodų, kurie atsiras jų ligos kortelėse, dėl teisinių pasekmių, kurios juos lydės, tikėtina, visą gyvenimą. Šiuo klausimu nepadeda ir valstybinės institucijos, skiriančios paramą, tačiau prašančios visų dalyvaujančių projekte nurodyti vardus ir pavardes. Daug baimių ir ne mažiau sunkumų turi priklausomų žmonių artimieji. Jiems taip pat reikia pagalbos, jie neturėtų būti pamesti iš regos lauko“, – sakė reabilitacinės bendruomenės „Aš Esu“ įkūrėjas K. Dvareckas.